Emilija Vyšniauskaitė: „Svajonė nesudužo, turiu dvejus metus lūkesčiams pateisinti“

Nuo mokyklos suolo puoselėta svajonė tapti kinologe Emilijai Vyšniauskaitei, tarnaujančiai VSAT Varėnos rinktinės A.Barausko užkardoje, vos nesudužo. Nenusivilti ir jos siekti padėjo ir užkardos vadas, ir Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos vadovai.

nuotr. Emilija Vyšniauskaitė.

Pasirinkimą lėmė atsitiktinumas

Baigusi Alytuje Jotvingių gimnazijoje vidurinę mokyklą, Emilija nusprendė vienerius metus skirti darbui ir taip susitaupyti pinigų mokslams. Kai atėjo metas pateikti dokumentus, mergina prisipažįsta, jog dvejojo kurią statutinę tarnybą rinktis: policiją ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą. Tai, kad tapo pasieniete lėmė atsitiktinumas, nes laišką pranešantį apie tai, kad gali studijuoti, pirmoji atsiuntė Pasieniečių mokykla.

Kinologo profesija viliojo paslaptingumu

Vaikystėje Emilijos namuose augo įvairių gyvūnėlių. Ir dabar be tarnybinės Vokiečių aviganės Elos mergina dar augina Akita veislės šunį bei katę. Kartą vaikystėje pamačiusi kaip klusniai kinologo komandas vykdo tarnybinis šuo, kokius triukus atlieka, suprato, kad ji taip pat nori taip išmokti susikalbėti su šunimi, įgyti, kaip pati juokiasi, tuomet atrodė beveik magiškų galių.

Prieš išsipildant svajonei Emilijai teko pirmiausia nuryti nusivylimo kartėlį, nes Pasieniečių mokykloje vykstant reitingavimui, kas taps kinologu, Emilija liko už borto…

Kaip papasakojo mergina, ji nebuvo išgirsta, nors visą laiką kartojo, kad nori būti kinologe, tačiau palaikymo nesulaukė, tik žodžių: „Tai ne tau“.

Apie nesėkmę siekiant tapti kinologe ji pasipasakojo profesinės sąjungos vadovams, kurie ne tik davė gerų patarimų, bet ir paragino merginą veikti. Ji pasiryžo įrodyti tiek sau, tiek aplinkiniams, kad buvo neteisūs neleisdami pabandyti, sudaužydami viltis, todėl išdrįso pasikalbėti apie tai ir su užkardos vadu.

nuotr. Vokiečių aviganė Ela.

Ir jos nuostabai, ledai pajudėjo, didžiulis troškimas išjudino kliūtis, o Emilijai buvo patikėtas jaunas tarnybinis šuniukas, ji tapo kinologe.  

Gavusi tokį šansą, Emilija sako, kad tai didžiulė atsakomybė.

„Manimi patikėjo, dabar metas parodyti, kad buvau verta pasitikėjimo“, – sako jaunoji kinologė.

Kinologo keliu…

Kartu su savo šuniuku Emilija dabar daug ir intensyviai mokosi.

Mergina nuolat stebi vyresnių patyrusių kolegų informaciją, darbą su šunimis, ir stengiasi viską dėtis į galvą, kartoti, mokytis, bandyti. Žingsnis po žingsnio dvi merginos – pasienietė Emilija ir vokiečių aviganė Ela – kasdien eina pirmyn.

Stebėdama daugiausia pasiekusius pasieniečius kinologus,  jaunoji pasienietė svajoja, jog galbūt ateityje ji pralenks juos, o jos pasiekimai kinologijos srityje bus įvertinti. Dabar jos idealai – instruktorius ir kinologai dirbantys užkardoje. Ji labai atidžiai stebi ir klausosi patarimų, kartoja ir mokosi.

„Norėčiau ir aš prisidėti prie Lietuvos kinologijos augimo, tikiuosi atrasti savo vietą čia ir atnešti savitumo“, – – svajoja Emilija.

nuotr. Būsimoji pasienietė Ela.

Sunkus darbas ir dveji išbandymo metai

Emilija mano, kad jai reikia kokių penkerių metų, kad jau pati galėtų atsakinėti į klausimus apie kinologiją ir kažką galėtų patarti kitiems, kol kas ji klausinėja ir klausosi pati.

„Dabar aš augu kartu su Ela, kartu treniruojamės, kartu mokomės, kartu stengiamės, kad ateityje galėtume pademonstruoti rezultatus, kartu gyvename, net miegame “, – juokiasi pasienietė.

Pasak Emilijos, tarnybinis šuo turi būti ištvermingas, kitaip negalės prireikus padėti, tad ištvermės tenka mokytis sunkiai, nes šiuo metu Elai labiau patiktų tiesiog dūkti, todėl reikia gerokai pasukti galvą, kaip padaryti, jog linksmybės būtų kartu ir naudingos pamokos abiems.

„Turės praeiti dveji metai, kad būtų galima užtikrintai pasakyti: Ela tapo pareigūne. O tai daug priklauso nuo kinologo, tad turiu ką veikti ir stengtis. Dveji metai – laikas, kai kinologas turi savo šunį išmokyti ne tik bendrojo paklusnumo programos, bet ir pėdsekystės, žmogaus paieškos, tad dveji artimiausi metai kaip ir suplanuoti – pamokos, pamokos, pamokos“, – sako Emilija.

nuotr. Emilija ir Ela.

Žodžiu galima pakylėti, bet galima ir užmušti

„Mano svajonė išsipildė ir patariu kitiems svajoti, nes svajonės pildosi! Kažkada išgirsti žodžiai, kad tu kinologe nebūsi, man įsirėžė atmintin ir tapo paskata nenuleisti rankų, eiti pirmyn ir įrodyti, kad šiuo žodžius pasakęs žmogus suklydo. Manęs laukia aktyvūs ir sunkūs dveji metai, per kuriuos turiu įrodyti, kad esu verta kinologo vardo, o mano išaugintas šuo – geras pasieniečio kolega, galintis reikiamu momentu išgelbėti gyvybę, susekti pažeidėjus, ištvermingas ir protingas‘, – užsibrėžusi tikslą Emilija.

To siekia kasdien, nes kinologas – tai pareigūnas, kuris dirba 24 val. per parą, nes paprastai tarnybinis šuo gyvena jo namuose, tad ir treniruotės vyksta kasdien, nepriklausomai ar tau darbadienis, ar laisvadienis. Mokytis kasdien, anot Emilijos, teks dar ilgai, bent jau kol Ela įsisavins naujus dalykus.

„Kai mano šuo išmoks visko, ką privalu, tik tada galėsiu atsikvėpti ir pasakyti, kad tapau kinologe“, – svajoja jaunoji pasienietė.