Rimantas Liepa: „Norėtume, kad šie metai būtų ramesni“

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinė sąjunga praėjusiais metais iškėlė į viešumą tai, kas buvo žinoma tik Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbantiems pareigūnams: tai ir NATO standartų neatitinkanti ginkluotė, kurią būtina keisti dėl galimų grėsmių iš Rytų, ir vėluojanti fizinės valstybės sienos statyba, ir finansavimo problemos. Belsdamiesi į politikų duris, profesinės sąjungos atstovai akcentavo, jog negalima pamiršti Valstybės sienos apsaugos svarbos nacionalinio saugumo kontekste.

Apie tai, kodėl profesinė sąjunga nusprendė nebetylėti, kokie buvo praėjusieji metai ir apie sunkiausią 2021-ųjų išbandymą – migrantų krizę, kalbėjomės su Rimantu Liepa, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininku.

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa.

Problemų, kurias įvardinote mastas  ir svarba daugeliui , taip pat ir daliai politikų, paaiškėjo tik po to, kai į šalį ėmė plūsti nelegalūs migrantai. Iš kur tos nuojautos, kad laikas judinti politikus, viešinti apie  įsisenėjusias problemas ir priminti vis dar neužbaigtą fizinės valstybės sienos projektą ?

Negali į Valstybės sienos apsaugą žiūrėti siaurai. VSAT – saugo mūsų valstybės sieną ir ne tik Lietuvos, visos Europos Sąjungos išorinę sieną. Negali užmerkti akių ir tikėtis, kad niekas nepamatys žiojinčių spragų. Užsimerkus problemos nedingsta, jos bėgant metams auga. Taip ir mes, matydami, kad politikai nemato arba apsimeta nematantys bėdų, pabandėme prisibelsti, o svarbiausia – turėjome pagaliau pasakyti ir visuomenei, kad grėsmės niekur nedingo, todėl dabar reikia spręsti problemas ir dėl fizinio barjero, ir dėl ginkluotės, ir dėl to, kad visgi pagal vykdomą misiją VSAT yra daugiau nei valstybės sienos apsauga, tai ne tik patruliavimas žaliojoje juostoje, kontrabandos užkardymas, tai visa sistema, kuriai būtinos nuolatinės finansinės injekcijos, kadrų politika ir analitinė strategija, gebanti numatyti galimas grėsmes ir joms pasirengti.

-Kalbate taip pat ir apie 2021-ųjų migrantų bangą?

Ir apie ją. Nespėliosiu kas būtų jei fizinis barjeras su visa infrastruktūra būtų įrengtas prieš metus ar daugiau, ar būtume susidūrę su migrantų antplūdžiu. Tačiau iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, santykiams tarp įtakingiausių valstybių šąlant, turime žvelgti gerokai toliau ir jau dabar numatyti žingsnius.

Migrantai tapo didžiuliu sistemos išbandymu?

Galima sakyti ir taip, susitelkę, sulaukę ir šaulių, ir savanorių, ir policijos, ir karių pagalbos, ir griežtos atstūmimo politikos, šį procesą pristabdėme. Jei paklaustumėte kokią kainą sumokėjo pareigūnai? Jie buvo priversti vardan visų saugumo atsisakyti atostogų, patyrė didžiulę įtampą, susidūrė su vidiniais prieštaravimais, žmogišku liūdesiu bei nuovargiu, nežiūrint visko, atsakingai ir sąžiningai vykdė tarnybą.

Labiausiai šioje sudėtingoje situacijoje, kurioje reikėjo veikti žaibo greitumu, pasigedome ES politikų sprendimų ir ryžto keisti migracijos politiką, pervertinant situaciją ir pripažįstant, jog Europa negali priimti visų ieškančių sotaus gyvenimo bei aiškiai nubrėžti ribą, kokiais atvejais ir kam ji išties ranką. Kaip su fiziniu barjeru Lietuvos politikai vėlavo priimti ryžtingus sprendimus, taip dabar ES vilkina laiką delsdama priimti svarbius griežtus migracijos politikos pokyčius. Deja, jie neišvengiami.

-Minėjote, jog Frontex misija ir pagalba jums sukėlė daug minčių, gal pasidalintumėte?

Iš tiesų sulaukėme ir Frontex pagalbos, tačiau kai kurie dalykai mums sukėlė dvilypius jausmus. Viena vertus, Frontex tenka labai svarbus vaidmuo stiprinant Šengeno erdvės vidaus saugumą. Ji stebi Šengeno erdvės išorės sienas, vykdo saugumo patikras ir migrantų grąžinimo operacijas į gimtąsias šalis. Visa tai labai svarbu ir reikalinga, visgi, mano nuomone, vertinti pareigūnų, visais teisėtais mūsų šalyje būdais  bandančių užkardyti nelegalią migraciją, veiksmų, Frontex neturėtų. Geriau padėtų su nelegalių migrantų grąžinimu į kilmės šalis, tai tikrai būtų labiau apčiuopiama pagalba.

-Sutikite, nelegalių migrantų tema buvo pagrindinė praėjusių metų antrąjį pusmetį?

Taip, galima sakyti, kad tai buvo metų tema. Todėl nenuostabu, kad nesusilaikė net Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, išplatinęs kreipimąsi, kuriame ragino padėti pabėgėliams ir nepritarė ketinimams Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisomis suvaržyti Lietuvoje esančių nelegalių migrantų judėjimą dar šešis mėnesius.

Su visa pagarba bažnyčiai, manau, kad kunigai neturėtų kištis į politiką, o veikti tai, ką moka geriausiai – rūpintis sielovada. Jei jau katalikų kunigai norėjo šiame procese dalyvauti, galėjo atvažiuoti į migrantų stovyklas, pamatyti tuos žmones ir pabandyti įtikinti juos sugrįžti į savo kilmės šalį, nes šioje situacijoje svarbiausia – Lietuvos suverenitetas, mūsų šalies gyventojų saugumas.

Prieš moralizuojant kitus vertėtų gerai apsižiūrėti savo „parapijose“,  kad nesikartotų atvejai, kai iš šį pasaulį  paliekančių vagiami karstai ir iš to daromas biznis.

-Teko girdėti įvairių nuomonių ir kalbų dėl vidaus reikalų ministrės veiksmų migrantų krizės akivaizdoje, kokia Jūsų nuomonė?

Manome, kad VRM ministrė, valdant nelegalią migraciją priėmė ryžtingus ir pakankamai racionalius sprendimus. O štai metų pabaigoje ji smarkiai nuvylė pareigūnų bendruomenę, priimdama sprendimus atsisakyti VRM pavaldžių reabilitacijos centrų, kuriuose sveikatą gerina, reabilitaciją atlieka ir ilsisi pareigūnai. Ministrė taip ir nesugebėjo paaiškinti kodėl ministerijai nerūpi pareigūnų sveikata ir kokios pareigūnų reabilitacijos perspektyvos ateityje. Manome, jog reabilitacijos bėdos glūdi ne įstaigose, kurių nutarta atsisakyti, bet finansavime, kurį skiria ne kas kitas , o pati Vidaus reikalų ministerija.

Sprendžiant iš jūsų atsakymų 2021-ieji buvo „karšti“?

 Jeigu būtų įmanoma išmatuoti metų temperatūrą, momentais ji buvo ne juokais kritiškai aukšta. Dalis problemų persikėlė į 2022-uosius, pavyzdžiui migrantų krizė. Negalime ramiai teigti, jog krizė suvaldyta, kai mūsų šalyje vis dar yra per 3000 nelegalių migrantų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Sonata Baginskaitė-Puodė