Kalėjimo socialinė darbuotoja – daug nuteistųjų bijo išeiti į laisvę, galvoja, kad nemokės ten gyventi

Lena Ščerbavičienė  pataisos įstaigoje su nuteistaisiais pradėjo dirbti prieš pora metų, o socialinio darbo čia  ėmėsi, kai tik buvo patvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose nuo 2021-ųjų sausio socialiniai darbuotojai teiks paslaugas ir nuteistiesiems. Socialinis darbas įkalinimo įstaigoje įtemptas, jį gali dirbti psichologiškai ir emociškai stiprūs žmonės. Lena dirba su įvairiais nuteistaisiais, rengia juos išėjimui į laisvę. Sako, kad kiekvienas atvejis labai individualus. Vis dėlto socialinės darbuotojos pirmieji įspūdžiai Pravieniškių pataisos namuose buvo gana šviesūs.

Kokia yra pagalba ar paslaugos, kurias socialinis darbuotojas gali suteikti nuteistiesiems?

Nuteistieji kreipiasi į socialinį darbuotoją visais klausimais, kurie jam iškyla prieš išeinant į laisvę. Socialinis darbuotojas taip pat imasi iniciatyvos ir tarpininkauja: gaminant asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, padeda surinkti reikalingus dokumentus tvarkant asmens neįgalumą, sprendžiant gyvenamosios vietos paieškos ir deklaravimo klausimus, padeda nuteistajam kreiptis į institucijas dėl darbo paieškos, priklausomybės ligų gydymo, antstolių išieškojimų, santuokos arba ištuokos, įvairių įgaliojimų tvarkymo. Organizuoja nuotolinius susitikimus su savivaldybių socialiniais darbuotojais, atsakingais už antrąjį nuteistųjų integracijos etapą, nevyriausybinėmis organizacijomis, teisininkais ir advokatais. Visų šių tarnybų ir žmonių pagalbos paprastai prireikia žmogui, atlikusiam bausmę ir išėjusiam į laisvę.

Kur dirbote anksčiau ir kaip skiriasi socialinis darbas įkalinimo įstaigoje ir laisvėje?

Socialinį darbą dirbau vaikų globos namuose. Šiuo metu dirbu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Antrajame sektoriuje, tad esminis skirtumas yra tas, kad šis įkalinimo įstaigos sektorius yra uždara teritorija su savo ribojimais ir taisyklėmis. Jame bausmę atlieka skirtingų grupių nuteistieji – lengvų, paprastų, drausmės ir  nuteistų iki gyvos galvos, turime ir kalėjimo režimą.

Psichologiniu požiūriu darbas su nuteistaisiais iš esmės mažai skiriasi nuo darbo su vaikais. Remiantis E. Berne transakcinės analizės teorija, kiekvienas asmuo savyje turi Tėvo, Suaugusiojo ir Vaiko Ego būsenas. Mano nuomone, daugumos nuteistųjų Ego yra  ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios ir vis dar aktyvios Vaiko būsenos. Kai Vaikas sveikas, asmens gyvenimui jis suteikia žavesio, malonumo ir kūrybiškumo, bet jei sutrikęs ir sergantis, pasekmės gali būti apgailėtinos. Galvoju, kad būtent dėl šios priežasties dauguma asmenų ir yra patekę į įkalinimo įstaigą. Nuteistieji, kaip ir vaikai, žaidžia įvairius žaidimus, o aš turiu patirties šiuos žaidimus suprasti, tad man nėra sudėtinga dirbti su nuteistaisiais.

Ar įmanoma paruošti nuteistą žmogų gyvenimui laisvėje? Ko jiems labiausiai trūksta ir reikia?

Pradėkime nuo to, kad Pravieniškėse bausmę atlieka apie du tūkstančiai nuteistų asmenų, tarp jų yra įvairių žmonių. Paruošti įmanoma, bet tam reikalinga nuteistojo motyvacija ir noras keistis. Mano akimis žiūrint, šiuo metu mūsų įkalinimo įstaigai labai trūksta patalpų, dauguma nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose, neįmanoma atsižvelgti į jų amžių, teistumų skaičių, sveikatos būklę. Tarp nuteistųjų dažnai vyrauja asocialaus elgesio psichologijos principai ir hierarchija. Esant tokiai situacijai, norintys keistis nuteistieji patiria stiprų spaudimą iš kitų nuteistųjų ir neretai darbuotojų pastangos nueina perniek.

Yra tokių nuteistųjų, kurie praleidę įkalinimo įstaigose ilgą laiką – ar būna tokių, kurie nežino net kaip parduotuvėje ar kitose viešose vietose elgtis?

Sektoriuje, kuriame dirbu, nuteistieji bausmę atlieka už ypač sunkius nusikaltimus ir jų bausmės atlikimo laikotarpiai labai ilgi, net iki gyvos galvos, tad nenuostabu, kad jie nežino, kaip šiuo metu viskas atrodo laisvėje. Kai kurie nežino, kokių prekybos centrų yra Lietuvoje, kaip naudotis banko kortelėmis, kokios dabar eismo sąlygos ir kelių eismo taisyklės. Prieš kelias dienas vienas nuteistasis, atlikęs dvylikos metų bausmę ir ruošiamas paleidimui, užsidegęs pasakojo, kaip jį nuvežė į Kauną ir jis stebėjosi pamatęs, kad viskas pasikeitė: aplinka, žmonės, žmonių apranga.

Anksčiau bausmę atlikęs žmogus dažnai išeidavo tiesiog į gatvę. O kaip yra dabar?

Dabar darbas su nuteistaisiais prasideda likus metams iki bausmės pabaigos arba galimo lygtinio paleidimo pradžios, intensyviai pradedama dirbti likus šešiems mėnesiams. Yra tikrinama, ar nuteistasis turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, ar turi gyvenamąją vietą, ar yra deklaruotas. Jei išsiaiškinama, kad kažko trūksta, imamasi visų įmanomų priemonių šiems trūkumams pašalinti: ieškoma prarastų dokumentų arba gaminami nauji, bandoma atkurti nuteistojo ryšį su giminaičiais, darbdaviais, draugais, deklaruojama gyvenamoji vieta arba žmogus įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie savivaldybių. Neturintiems giminaičių arba nepavykus atkurti ryšių, parūpinamas socialinis būstas arba nakvynės namai. Išėjusiems iš įkalinimo įstaigos paleistiems asmenims per 24 valandas yra išmokama vienkartinė piniginė parama, suteikiama parama maistu ir drabužiais.

Ar manote, kad dalis nuteistųjų padaro nusikaltimus ir vėl grįžta į kalėjimą, nes negeba ir neprisitaiko prie gyvenimo laisvėje?

Taip, tai tiesa. Dar mano studijų metais statistiniai duomenys rodė, kad apie trečdalis nuteistųjų nori likti įkalinimo įstaigose, nes neturi kur eiti ir bijo išeiti į laisvę. Jie galvoja, kad nemokės ten gyventi. Situacija šiek tiek pradėjo keistis nuo 2021 m. pradžios, bet manau, kad rezultatai bus matomi dar ne taip greitai. Iš savo darbinės praktikos galiu pateikti kelis pavyzdžius, kai nuteistieji grasino pabėgti ar nusižudyti, jei juos paleis į laisvę, taikant lygtinį paleidimą.

Kodėl nuteistieji neturi socialinių įgūdžių – ar jų neįgijo savo šeimose, ar prarado atlikdami bausmes?

Įkalinimo įstaigose yra įvairių nuteistųjų, negalima sakyti, kad visi neturi socialinių  įgūdžių. Iš kai kurių  galima ir pareigūnams pasimokyti. Bet grįžtant prie tų, kurie iš tikrųjų neturi socialinių įgūdžių, tai dauguma iš jų būtų psichinių ar emocinių problemų turintys žmonės, kurie  gyvena kartu su kitais nuteistaisiais ir neretai patiria iš jų psichologinį, fizinį arba seksualinį smurtą. Aišku, kad nuteistieji, atliekantys bausmę kalėjimo režimu, dažnai vienutėje, per dešimt metų praranda motyvaciją ir norą kažką veikti, bet yra ir tokių, kurie kuria nuostabius meninius dirbinius, dalyvauja užsiėmimuose, dirba vietinius darbus.

Ar tiesa, kad kai kurie tik kalėjimuose išmoksta gaminti valgį, pasikloti lovą?

Taip, yra tokių atvejų, kai nuteistieji nemoka ar nenori gaminti valgyti, pasikloti lovą. Kaip jau minėjau, dažniausiai tai būna nuteistieji turintys psichinių problemų, nors, kita vertus, ne visi vyrai ir gyvendami laisvėje gamina valgyti, tvarkosi – jų šeimų tradicijos numato, kad tokius darbus atlieka moterys. Toli gražu ne visi būdami įkalinimo įstaigose nori mokytis tą daryti. Dalyvavimas įstaigos socialinių įgūdžių lavinimo ir  laisvalaikio užimtumuose yra kiekvieno nuteistojo laisvai pasirenkamas dalykas, niekas jų negali priversti, jeigu jie nenori kažkuo užsiimti.

Kiek svarbus bausmes atliekantiems žmonėms ryšys su artimaisiais? Ar tenka padėti atkurti ar palaikyti tuos ryšius?

Kiekvienas atvejis yra individualus, kadangi socialiniams darbuotojams privalu kalbėtis ir nustatyti socialinės pagalbos poreikį 100 procentų visiems nuteistiesiems, kuriems liko nemažiau kaip metai iki bausmės pabaigos arba galimo lygtinio paleidimo pradžios, tad dažniausiai ryšio su artimaisiais atkūrimo klausimas iškyla tik tada, kai asmuo neturi gyvenamosios vietos adreso, į kurį galėtų grįžti. Didžioji dauguma tokių žmonių yra priešiškai nusiteikę giminės atžvilgiu ir net nenori girdėti apie galimo ryšio atkūrimą. Jeigu vis dėlto socialiniam darbuotojui pavyksta gauti nuteistojo leidimą susisiekti su jo giminaičiais, tada neretai paaiškėja, kad jo giminaičiai nieko nenori girdėti apie nuteistąjį. Yra atvejų, kai buvę darbdaviai priima žmogų į darbą ir apgyvendina, o mamos atsisako ryšio su savo vaikais.

Kokia dalis nuteistųjų išeidami į laisvę yra suplanavę, ką veiks, kaip gyvens?

Pastebėjau, kad tarp nuteistųjų, norinčių išeiti taikant lygtinį paleidimą, yra maždaug apie 70 procentų tokių, kurie pristato pažymas apie tai, kad turi adresą, kuriame juos priims gyventi, šiek tiek mažiau turi parūpinę darbdavių pažymas apie darbo vietų suteikimą, bet kai artėja bausmės pabaigos laikas situacija pradeda keistis ir norinčių gauti pagalbą dėl gyvenamosios vietos paieškos ir įdarbinimo daugėja. Vieno nuteistojo paklausus, kas atsitiko, kad jis daug kartų buvo pateikęs pažymas apie tai, kad turi kur išeiti, o bausmės pabaigoje paaiškėjo, kad vis dėlto neturi kur, jis man paatviravo: „Turiu draugų, kurie norėjo padėti išeiti lygtinai, o dabar teks suktis pačiam“.

Kiek svarbu, kaip bausmę atlikusius žmones kiti pasitinka laisvėje?

Vėlgi, kiekvienam nuteistajam gali būti nevienodai svarbu, kaip jį pasitinka laisvėje. Iš savo pastebėjimų galiu pasakyti tik tiek, kad daugumai nuteistųjų giminaičių dažnai būna gėda, kad jų vaikai, broliai sėdi kalėjime. Patys nuteistieji taip pat linkę slėpti savo buvimą įkalinimo įstaigoje. Bendraujant su laisvėje esančiais, atsakingais už antrojo nuteistųjų integracijos etapo vykdymą darbuotojais, gauname informaciją, kad ne visi nuteistieji atvyksta dėl pagalbos, o kurie atvyksta dažnai nori tik piniginės paramos.

Kaip jie dažniausiai įsivaizduoja gyvenimą laisvėje?

Šis klausimas labai įdomus. Būtent jį aš dažnai užduodu nuteistiesiems, tada jie žiūri į mane nepatikliai ir netiki, kad man tai iš tikrųjų rūpi. Tie, kurie daug metų išbuvo įkalinimo įstaigoje, nors ir ne tik tokie, ruošiasi važiuoti į užsienį arba pradėti savo verslą, per kelis mėnesius uždirbti daug pinigų, atsiskaityti su visais antstoliais ir daugiau niekada negrįžti atgal. Kita dalis nuteistųjų pradeda pykti ir vadina mane prokurore, nes užduodu per daug klausimų. Bet juos visus vienija vienas jausmas – baimė dėl ateities, nors jie stengiasi to neparodyti, bet į bausmės pabaigą pradeda keistis jų elgesys, šlubuoti sveikata, jie prašosi būti uždaryti į kameras, net pradeda įstaigoje daryti tyčinius nusižengimus.

Kaip Jūs pati pasirinkote socialinį darbą?

Man labai patinka mokytis ir tobulėti, o socialinio darbuotojo profesija reikalauja mokymosi visą gyvenimą, tad tai būtų pagrindinis kriterijus, lėmęs mano pasirinkimą. Man patinka iššūkiai, dinamika, besikeičianti aplinka, galimybė būti naudinga. Tiesiog esu linkusi suteikti pagalbą.

O kaip ryžotės dirbti įkalinimo įstaigoje?

Gali būti, kad tai nuskambės juokingai, bet esu sprendusi daug įvairių testų dėl charakterio ir tinkamumo tam tikrai profesijai ir kartą gavau rezultatą, kad esu „geraširdis policininkas“. Jeigu rimčiau, mano darbovietės pasirinkimą pakoregavo situacija šalyje dėl Covid-19, siunčiau CV visoms įstaigoms, kurios ieškojo darbuotojų, gavau kvietimą iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl darbo pokalbio.

Esu sąžininga, atvira ir nemėgstu dalyvauti intrigose, tad pradžioje buvau įvertinta kaip netinkama šiam darbui, bet dėl savo charakterio savybių sugebėjau įrodyti, kad galiu dirbti gerai ir dar daugiau. Neslėpsiu, kad socialinio darbuotojo darbo pradžia įkalinimo įstaigoje buvo sunki, nes tokios srities socialinių darbuotojų Lietuvoje iki šiol nebuvo ir aukštosios mokyklos mūsų neruošė tokiam darbui. Viską kas šioje srityje yra sukurta per pastaruosius metus, buvo kurta bandymų keliu.

Ar galite papasakoti savo pirmuosius įspūdžius iš darbo su nuteistaisiais?

Labai gerai atsimenu savo pirmąją dieną įstaigos Pirmojo sektoriaus teritorijoje, jaučiausi kaip tarybinių laikų kalėjime matytame kino filme – visur grotos ir pertvaros, daiktų ir žmonių patikros vietos. Pasisveikinau su nuteistuoju, kuris sėdėjo ant suoliuko, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Kokia jūs šviesi“.

  •  Taip, mano plaukai yra šviesūs, – atsakiau.

– Aš ne apie tai, – nusišypsojo nuteistasis.

Po tokio pokalbio mano nuotaika tapo tikrai geresnė, šviesesnė.

Vėliau dalyvavau užsiėmime, kurį vedė sektoriaus psichologė. Mačiau daug jaunų, gražių, protingų vyrų, kurie nuoširdžiai dalinosi savo mintimis ir įžvalgomis, pagalvojau: „kiek darbingų, galinčių kurti šeimas ir auginti vaikus vyrų sėdi kalėjime“. Aktyviai dalyvavau šiame užsiėmime, kurio pabaigoje iš vieno nuteistojo išgirdau tokius žodžius: „matau, toli eisite“.

Vaikščiodama po teritoriją sutikdavau daug nuteistųjų, kurie šypsojosi ir sveikinosi su manimi. Tik po kelių dienų pradėjau pastebėti, kad tarp pareigūnų ir nuteistųjų vyksta konfliktai, įtampa būna ir tarp nuteistųjų

Taigi pirmieji įspūdžiai ne tokie ir blogi, netgi geresni negu įsidirbus šiame darbe.

O kas suteikia prasmės ar galbūt tą darbą padaro mielesnį?

Prasmę pajuntu, kai dalis paleidžiamų nuteistųjų prieš išvykdami iš sektoriaus užeina atsisveikinti ir padėkoti dėl suteiktos pagalbos. Kai gatvėje sutinku išleistus į atvirąją koloniją ar į pusiaukelės namus, jie visada šypsosi mane pamatę, sustoja, kalbina, teiraujasi kaip man sekasi, dalinasi įspūdžiais iš savo gyvenimo.

Kalėjimų departamento informacija