Pasitvirtino nuogąstavimai – politikai apie pasieniečių problemas nežino

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė Loreta Soščekienė, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa, pavaduotojas Žygimantas Kalpokas, nesulaukę kvietimo tiesiogiai susitikti su Vyriausybės vadove ir pasidalinti problemomis apie pasieniečių ginkluotę bei ekipuotę, kitas problemas, susijusias su Nacionaliniu saugumu, nusprendė audiencijos nebelaukti ir  apie tai pasikalbėti su sprendimų priėmėjais – Seimo nariais.

Iš susitikimo su Seimo Darbo partijos frakcijos nariais.

Profesinių sąjungų atstovai buvo susitikę su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Laurynu Kasčiūnu, Lietuvos socialdemokratų partijos, Darbo partijos, Lietuvos regionų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Laisvės frakcijomis.

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovai ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė frakcijų nariams pristatė daugybę metų nesprendžiamas, kritiškai svarbias nacionalinei gynybai problemas ir paprašė nelikti  nuošalyje, aktyviai prisidėti, jog šie klausimai neatidėliojant būtų sprendžiami.

Susitikimo su Seimo Lietuvos regionų frakcijos nariais.

 „Pasitvirtino mūsų nuogąstavimas, politikai apie itin svarbias problemas, tiesiogiai susijusias su nacionaliniu saugumu, tiesiog nežino. Tokia situacija šių dienų kontekste atrodo, švelniai tariant, keistai“, – teigė Rimantas Liepa.

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa pristato siūlymus.

Dar prieš dvejus metus Nacionalinė pasienio pareigūnų profesinė sąjunga kartu su Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija kėlė sienų stebėjimo sistemos diegimo būtinybės, pasieniečių tinkamo aprūpinimo modernia ginkluote bei ekipuote, atitinkančia NATO standartus klausimus ir tai, jog tik trečdalis valstybės sienos su Baltarusija padengta vaizdo stebėjimo sistemomis. Tačiau tuomet apie tai, kokia gali būti svarbi nacionaliniam saugumui vaizdo stebėjimo sistema ir barjeras Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, iš politikų  mažai kas tesuprato ir šių problemų nekėlė.

Problemas Seimo nariams pristato Žygimantas Kalpokas, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas.

„Deja, bet sienos stebėjimo sistemos diegimas kartu su fiziniu barjeru prie sienos su Baltarusija buvo pradėtas ir įgavo pagreitį tik po masinio migrantų antplūdžio. Ar Lietuvoje problemos sprendžiamos tik tada, kai jos užgriūna?“ – stebėjosi Ž.Kalpokas.

Iš susitikimo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariais.

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojo žodžiams pritarė ir LTPF pirmininkė L.Soščekienė.

„Šių problemų sprendimo atidėliojimas, politikų delsimas jas spręsti – sunkiai suvokiamas ir pavojingas“, – sakė ji.

Pasak R.Liepos, politikams davėme peno apmąstymams.

„Jeigu visi frakcijų, kuriose lankėmės, narių duoti pažadai spręsti problemas ne tušti – jų sprendimas turėtų pajudėti, juolab, kad pagal politikų, su, kuriais susitikome skaičių – beveik Seimo daugumos pritarimą sprendimams turime“, – juokavo Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas.

Susitikimo su Seimo Laisvės frakcijos nariais momentas. Klausimą pasieniečių atstovams pateikia Seimo narys Kasparas Adomaitis.

Profesinių sąjungų atstovai teigė, kad jei dar yra frakcijų, kurioms nacionalinio saugumo klausimai svarbūs – mielai susitiks ir su jomis. Tokių frakcijų telikusios trys – Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija, Liberalų sąjūdžio frakcija.

Su pasieniečiais laiko susitikti rado ir vienintelė iš valdančiųjų – Laisvės – frakcija.

„Norisi tikėti, kad mūsų skleidžiama informacija Seimo nariams nebus šauksmas tyruose ir pasieks tinkamus adresatus, kurie padės pakeisti susiklosčiusią situaciją ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai bus skirtas deramas dėmesys ir pagarba pilnavertiškai ją įtraukiant į nacionalinio saugumo ir gynybos architektūrą. Šiuo metu yra pats tinkamiausias laikas užduoti klausimą ar nacionalinis saugumas ir gynyba yra tik Krašto apsaugos ministerija?“, – sakė Ž.Kalpokas.

Žemiau pateikiame kelias nuorodas (tiems, kurie netiki ir nori pasitikslinti) į tai, ką mūsų profesinė sąjunga kalbėjo prieš metus ar dvejus šiomis temomis bei VSAT vado komentarą.

VSAT vado Rustamo Liubajevo komentaras šia tema.

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/vadas-nato-standartus-atitinkancioms-gynybos-priemonems-isigyti-vsat-reikes-20-mln-euru-56-1666400

Dėl sienų stebėjimo pasienyje su Baltarusija klausimą kėlėme dar 2020 metų birželį, ragindami aukščiausius politikus peržiūrėti Nacionalinę Integruoto sienų valdymo 2020-2024 m. strategiją.

https://www.profsajungos.eu/2020/06/page/2/

http://www.vpp.lt/naujienos/1108-pasienieciai-suvienijo-valdzios-institucijas-valstybes-siena-bus-modernizuojama

Ir 2021 metais…

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pasienieciu-nerimas-is-baltarusijos-skraidinami-dronai-ir-vaizdo-kameru-trukumas-56-1516458

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-pareigunu-profsajungos-itampa-baltarusijos-pasienyje-primine-neuzbaigtus-darbus.d?id=87395315

Vitalijus Jagminas: „Ištartas nario „ačiū“ – patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“

Birželio 9 d. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga (VAITĮPS) šventiniame renginyje minėjo veiklos 20-metį. Gražus jubiliejus sukako š.m. birželio 3 d., jei skaičiuoti nuo profesinės sąjungos įregistravimo, o tikroji profsąjungos gimimo data 2002 m. gegužės 24 d., kai Kalnų parke ant suolelio susibūrę bendraminčiai nusprendė susiburti ir kartu kovoti bei ginti darbuotojo teises.

Šventės šurmuliui nurimus, dalijamės šventės akimirkomis ir keliomis mintimis, kurios mums pasirodė svarbios.

VAITĮPS 20 jubiliejaus minėjime vykusioje diskusijoje dalyviai išsakė savo požiūrį ir vizijas apie profsąjunginę veiklą ir socialinį dialogą.

Anot Loretos Soščekienės, tai, kad profesinės sąjungos pasirašiusios šakos sutartį, rodo kaip yra pažengusios darbuotojus ginančios organizacijos.

„Visgi svarbiausias prioritetas visoms profesinėms sąjungoms turi išlikti žmogus, o geriausias būdas pasitikrinti, atsakyti į klausimą: ar gali apginti žmogų. Noriu palinkėti lyderiams, kad nariai jaustų, jog dirbama dėl jų, ne sau, o iniciatyvos ateitų iš apačios“, – sakė Loreta Soščekienė, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkė.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadas Antoni Mikulski, diskusijos dalyviams uždavė retorinį klausimą, paprašė visų atsakyti sau – jei nebūtų profsąjungų ar vidaus reikalų sistema būtų pasiekusi tokį lygį, kuriame yra dabar?

Anot A.Mikulski, darbdavys ir profsąjunga turi turėti vieną tikslą – saugus, patenkintas žmogus.

Policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas išreiškė mintį, jog organizacijoms svarbūs entuziastai, kurie susiburia, ieško sprendimo, o prireikus kartu gali apginti ne tik vieni kitus, bet ir savo lyderius.

Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė Roma Katinienė akcentavo, jog profesinės sąjungos veikloje pasitaiko ir „amerikietiškų kalnelių“, bet ne pakilimai, o būtent nusileidimai kaip tik ir sustiprina organizaciją, suteikia galimybę atrasti dar daugiau, keistis ir vėl kilti.

VAITĮPS pirmininkas Vitalijus Jagminas šventės metu vykusioje diskusijoje sakė, kad mano, jog profesinė sąjunga tam tikra savanorystė, šiai veiklai reikia atsidavimo, tikėjimo ir geranoriškumo.

„Siekiant tikslų, pasitaiko atvejų, kad tenka paieškoti kelių ir sprendimų, tačiau aš tikiu, kad visada galima susitarti. Turiu galvoje, jog susitarti nepaminant bendro intereso, tikslų, kurie organizacijai svarbiausi. Prisipažinsiu, kad geriausia paskata veikti ir nesustoti, kai ima svirti rankos – išgirsti nario „ačiū“, kai jam padedi. Tai ir yra ta jėga, kuri skatina nesustoti, eiti, veikti, tai vidinis variklis, patvirtinantis ,kad eini teisinga kryptimi ir išties gali padėti žmonėms“, – kalbėjo VAITĮPS pirmininkas Vitalijus Jagminas.

Neteisingi alkotesterio rodmenys vos nesugriovė pareigūno karjeros

Pravieniškių pataisos namuose dėl netikslių alkotesterio rodmenų, 2 sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas buvo neribotam laikui nušalintas nuo tarnybos, tačiau po nepilno mėnesio, šios įstaigos vadovybei teko pareigūną grąžinti į tarnybą bei sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kai jis buvo nušalintas. Tačiau profesinės sąjungos nuomone, to negana, vadovybei dar derėtų pareigūno atsiprašyti, o ateityje – labiau pasitikėti darbuotojais.

Pasak  Lietuvos  Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko Kęstučio Pauliuko,  nors įstaigos vadovybė  grąžino pareigūną į darbą, atsiprašymo jis nesulaukė.

Asociatyvi nuotrauka.

„Mano nuomone, įstaigos vadovybė turėtų pareigūno atsiprašyti. Tai nebuvo atvejis, kai pareigūnui girtumas tikrintas akivaizdžiai matant, kad jis neblaivus.  Labai apmaudu, jog neįsiklausoma į tai , ką sako pareigūnai ir nepagrįstai dažnai jais netikima. Laimė, kad šiuo atveju, užtikrintas, jog tikrai alkoholio nevartojo nei tądien, nei išvakarėse, pareigūnas pareikalavo kraujo tyrimo laboratorijoje. Jei nebūtų išdrįsęs paprašyti jį atlikti, šiandien jis jau būtų gatvėje su negarbingu įrašu darbo istorijoje ir suteršta reputacija“, – sakė K.Pauliukas.

Profesinės sąjungos pirmininko nuomone, situaciją lėmė netikslius duomenis rodantis alkotesteris. Jo rodmenys kartojant tyrimą tik didėjo.

„Išgėrusiam žmogui, kuriam nustatyta per  promilę girtumo, po nepilnų dviejų valandų, pareigūnų atlydėtam į kraujo tyrimo laboratoriją, alkoholis nebūtų išgaravęs. Šiuo atveju pareigūno kraujyje alkoholio visiškai nerasta, t.y. 0 promilių“, – sakė profesinės sąjungos pirmininkas.

Anot K.Pauliuko, įstaigos vadovybė turi užtikrinti tvarką ir gali rengti pareigūnų patikrinimus, taip pat ir blaivumo, tačiau tai turėtų daryti naudodami tiksliai ir gerai veikiančius alkotesterius, nes minėta istorija parodė kaip paprasta sugriauti žmogaus gyvenimą.

Padėties destabilizavimu kaltintas profsąjungos pirmininkas teisminį ginčą laimėjo

Šių metų pradžia Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (toliau – LRITĮPS) pirmininkui buvo netikėta. Dar praėjusių metų paskutinėmis dienomis jo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadoje vėliau nustatyta, jog tarnybinio nusižengimo nebuvo nepadaryta. O pirmosiomis šių dienomis dėl neva tarnybinio būtinumo profsąjungos lyderis buvo perkeltas iš pareigų viename sektoriuje į pareigas kitame sektoriuje Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Pauliukas mano, jog tai galimai buvo netikęs bandymas „paauklėti“ ir „prigesinti“ profesinę sąjungą. Tokias profesinės sąjungos pirmininko spėliones teismo sprendimas, jog jo perkėlimas iš vienos darbo vietos į kitą buvo neteisėtas, tik sustiprino.

„Atsidūręs įstaigos „mėsmalėje“ pajutau, kaip sunku eiliniam pareigūnui atsidūrus panašioje situacijoje. Situaciją galima sukurti, pritempti, o tada viskas tarsi vyksta teisinėmis priemonėmis, vadovaujantis menamais pranešėjais, gandais, kažkokių pokalbių nuotrupomis, nepasitelkiant faktų ir įrodymų“, – kalbėjo LRITĮPS pirmininkas.

Pasak K.Pauliuko, blogiausia, kad vis dar siekiama daryti įtaką profesinėms sąjungoms, naudojant spaudimo priemones kažkaip jas „nukenksminti“.

 „Priešingai nei buvau neteisingai apkalbėtas, aš niekada savo veiksmais, nei kaip pataisos pareigūnas, nei kaip profesinės sąjungos pirmininkas, nesiėmiau ir neketinau imtis jokių priemonių destabilizuoti kriminogeninę situaciją įstaigoje, niekada nerengiau jokių provokacijų ar neteisėtų veiksmų bei incidentų, ypač pasitelkiant nuteistuosius. Niekada neorganizavau ir neketinau organizuoti jokių neteisėtų protesto akcijų. Todėl tikrovės neatitinkančio turinio tarnybinis pranešimas negalėjo būti pakankamas pagrindas mane perkelti į kitas pareigas“, – sakė teismą laimėjęs K.Pauliukas.

Priminsime, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymas perkelti jaunesnįjį specialistą K.Pauliuką į lygiavertes pareigas kitame įstaigos sektoriuje buvo priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 1 ir 6  dalimis ir atsižvelgiant į Resocializacijos skyriaus specialisto, atliekančio direktoriaus pavaduotojo pareigas, Dariaus Kubiliaus  tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, jog jis tarnybinį pranešimą dėl perkėlimo surašęs, vadovaudamasis Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus viršininko Lino Noreikos tarnybiniu pranešimu apie veiksmus, galinčius destabilizuoti padėtį skyriuje ir t.t.

Paaiškėjo, kad anonimu panoręs likti pareigūnas pranešė, jog profsąjungos lyderis neva tai ragina kitus sektoriaus pareigūnus protestuoti ir neiti į darbą, įvairiais veiksmais destabilizuoti padėtį.

Taigi, remiantis ne įrodymais, o nepagrįstomis kalbomis, buvo imtasi tokių priemonių, kaip pareigūno perkėlimas iš vienos darbo vietos į kitą.

Mokslinėje teisės doktrinoje svarus ir pagrįstas sprendimas perkelti darbuotoją dėl tarnybinio būtinumo laikomas, kai institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionalumą, o ankstesnėje įstaigoje ar institucijoje dėl tokio valstybės tarnautojo perkėlimo veikla nesutrikdoma. Vertinant, ar yra tarnybinio būtinumo situacija, kurią galima spręsti pareigūno perkėlimu į kitas pareigas, esminę reikšmę turi ne įstaigos (padalinio), iš kurios pareigūnas perkeliamas, o įstaigos (padalinio), į kurią pareigūnas perkeliamas, poreikiai ir darbo organizavimo sunkumai, kuriuos išspręsti tokiu perkėlimu ir siekiama. Teismų praktikoje tik tuo atveju, kai objektyviai konstatuojama, kad įstaigos (padalinio), į kurią perkeliamas pareigūnas, vidinių personalo išteklių nepakanka tinkamai vykdyti savo funkcijas, pareigūno perkėlimas šiai funkcijai vykdyti iš kitos įstaigos (padalinio) yra pagrįstai sprendžiamas pareigūno perkėlimu į kitas pareigas. Tuo tarpu tokie atvejai, kai priežastis, kuria yra grindžiamas pareigūno perkėlimas į kitas pareigas, susijusi ne su siekiu proporcingai paskirstyti vidinius personalo išteklius, o su kitais interesais, negali būti vertinama kaip tinkamas pagrindas, motyvuojant tarnybiniu būtinumu, laikinai perkelti pareigūną į kitą įstaigą (padalinį).

Konkrečiu atveju, kalbant apie profsąjungos lyderio perkėlimą iš vienų pareigų į kitas, pastarasis tarnybinio būtinumo kriterijų neatitiko. Teismas konstatavo, jog yra akivaizdu, kad perkėlimas iš vieno įstaigos sektoriaus į kitą buvo visiškai nesusijęs su kokiais nors pastarojo sektoriaus darbo organizavimo sunkumais ir objektyviomis kliūtimis vykdyti jam priskirtas funkcijas. Šiuo atveju pareigūno perkėlimo tikslas buvo ne perkelti jį  į tokį įstaigos padalinį, kuriam objektyviai trūktų papildomo personalo funkcijų vykdymui užtikrinti, o siekis tiesiog perkelti pareigūną dėl neva jo destabilizuojančio elgesio. Tačiau toks elgesys nebuvo nei nustatytas, nei objektyviai įrodytas. 

Teismas profsąjungos lyderio skundą patenkino, o neteisėtą įsakymą dėl perkėlimo – panaikino. Tačiau, anot LRITĮPS pirmininko, kartėlis liko.

„Akivaizdu, kad sprendimai  buvo priimti vadovaujantis ne teise, todėl pagrįstai kyla įtarimai, jog tai buvo ne kas kita, o siekis trukdyti profesinės sąjungos veiklai, sumenkinti mano, kaip pirmininko, autoritetą ir pasiųsti žinutę darbuotojams, jog kai kurie įstaigos vadovai vis dar nori parodyti darbuotojams jų „vietą“, – sakė K.Pauliukas.

Kalėjimo socialinė darbuotoja – daug nuteistųjų bijo išeiti į laisvę, galvoja, kad nemokės ten gyventi

Lena Ščerbavičienė  pataisos įstaigoje su nuteistaisiais pradėjo dirbti prieš pora metų, o socialinio darbo čia  ėmėsi, kai tik buvo patvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose nuo 2021-ųjų sausio socialiniai darbuotojai teiks paslaugas ir nuteistiesiems. Socialinis darbas įkalinimo įstaigoje įtemptas, jį gali dirbti psichologiškai ir emociškai stiprūs žmonės. Lena dirba su įvairiais nuteistaisiais, rengia juos išėjimui į laisvę. Sako, kad kiekvienas atvejis labai individualus. Vis dėlto socialinės darbuotojos pirmieji įspūdžiai Pravieniškių pataisos namuose buvo gana šviesūs.

Kokia yra pagalba ar paslaugos, kurias socialinis darbuotojas gali suteikti nuteistiesiems?

Nuteistieji kreipiasi į socialinį darbuotoją visais klausimais, kurie jam iškyla prieš išeinant į laisvę. Socialinis darbuotojas taip pat imasi iniciatyvos ir tarpininkauja: gaminant asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, padeda surinkti reikalingus dokumentus tvarkant asmens neįgalumą, sprendžiant gyvenamosios vietos paieškos ir deklaravimo klausimus, padeda nuteistajam kreiptis į institucijas dėl darbo paieškos, priklausomybės ligų gydymo, antstolių išieškojimų, santuokos arba ištuokos, įvairių įgaliojimų tvarkymo. Organizuoja nuotolinius susitikimus su savivaldybių socialiniais darbuotojais, atsakingais už antrąjį nuteistųjų integracijos etapą, nevyriausybinėmis organizacijomis, teisininkais ir advokatais. Visų šių tarnybų ir žmonių pagalbos paprastai prireikia žmogui, atlikusiam bausmę ir išėjusiam į laisvę.

Kur dirbote anksčiau ir kaip skiriasi socialinis darbas įkalinimo įstaigoje ir laisvėje?

Socialinį darbą dirbau vaikų globos namuose. Šiuo metu dirbu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Antrajame sektoriuje, tad esminis skirtumas yra tas, kad šis įkalinimo įstaigos sektorius yra uždara teritorija su savo ribojimais ir taisyklėmis. Jame bausmę atlieka skirtingų grupių nuteistieji – lengvų, paprastų, drausmės ir  nuteistų iki gyvos galvos, turime ir kalėjimo režimą.

Psichologiniu požiūriu darbas su nuteistaisiais iš esmės mažai skiriasi nuo darbo su vaikais. Remiantis E. Berne transakcinės analizės teorija, kiekvienas asmuo savyje turi Tėvo, Suaugusiojo ir Vaiko Ego būsenas. Mano nuomone, daugumos nuteistųjų Ego yra  ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios ir vis dar aktyvios Vaiko būsenos. Kai Vaikas sveikas, asmens gyvenimui jis suteikia žavesio, malonumo ir kūrybiškumo, bet jei sutrikęs ir sergantis, pasekmės gali būti apgailėtinos. Galvoju, kad būtent dėl šios priežasties dauguma asmenų ir yra patekę į įkalinimo įstaigą. Nuteistieji, kaip ir vaikai, žaidžia įvairius žaidimus, o aš turiu patirties šiuos žaidimus suprasti, tad man nėra sudėtinga dirbti su nuteistaisiais.

Ar įmanoma paruošti nuteistą žmogų gyvenimui laisvėje? Ko jiems labiausiai trūksta ir reikia?

Pradėkime nuo to, kad Pravieniškėse bausmę atlieka apie du tūkstančiai nuteistų asmenų, tarp jų yra įvairių žmonių. Paruošti įmanoma, bet tam reikalinga nuteistojo motyvacija ir noras keistis. Mano akimis žiūrint, šiuo metu mūsų įkalinimo įstaigai labai trūksta patalpų, dauguma nuteistųjų gyvena bendrabučio tipo patalpose, neįmanoma atsižvelgti į jų amžių, teistumų skaičių, sveikatos būklę. Tarp nuteistųjų dažnai vyrauja asocialaus elgesio psichologijos principai ir hierarchija. Esant tokiai situacijai, norintys keistis nuteistieji patiria stiprų spaudimą iš kitų nuteistųjų ir neretai darbuotojų pastangos nueina perniek.

Yra tokių nuteistųjų, kurie praleidę įkalinimo įstaigose ilgą laiką – ar būna tokių, kurie nežino net kaip parduotuvėje ar kitose viešose vietose elgtis?

Sektoriuje, kuriame dirbu, nuteistieji bausmę atlieka už ypač sunkius nusikaltimus ir jų bausmės atlikimo laikotarpiai labai ilgi, net iki gyvos galvos, tad nenuostabu, kad jie nežino, kaip šiuo metu viskas atrodo laisvėje. Kai kurie nežino, kokių prekybos centrų yra Lietuvoje, kaip naudotis banko kortelėmis, kokios dabar eismo sąlygos ir kelių eismo taisyklės. Prieš kelias dienas vienas nuteistasis, atlikęs dvylikos metų bausmę ir ruošiamas paleidimui, užsidegęs pasakojo, kaip jį nuvežė į Kauną ir jis stebėjosi pamatęs, kad viskas pasikeitė: aplinka, žmonės, žmonių apranga.

Anksčiau bausmę atlikęs žmogus dažnai išeidavo tiesiog į gatvę. O kaip yra dabar?

Dabar darbas su nuteistaisiais prasideda likus metams iki bausmės pabaigos arba galimo lygtinio paleidimo pradžios, intensyviai pradedama dirbti likus šešiems mėnesiams. Yra tikrinama, ar nuteistasis turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, ar turi gyvenamąją vietą, ar yra deklaruotas. Jei išsiaiškinama, kad kažko trūksta, imamasi visų įmanomų priemonių šiems trūkumams pašalinti: ieškoma prarastų dokumentų arba gaminami nauji, bandoma atkurti nuteistojo ryšį su giminaičiais, darbdaviais, draugais, deklaruojama gyvenamoji vieta arba žmogus įtraukiamas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą prie savivaldybių. Neturintiems giminaičių arba nepavykus atkurti ryšių, parūpinamas socialinis būstas arba nakvynės namai. Išėjusiems iš įkalinimo įstaigos paleistiems asmenims per 24 valandas yra išmokama vienkartinė piniginė parama, suteikiama parama maistu ir drabužiais.

Ar manote, kad dalis nuteistųjų padaro nusikaltimus ir vėl grįžta į kalėjimą, nes negeba ir neprisitaiko prie gyvenimo laisvėje?

Taip, tai tiesa. Dar mano studijų metais statistiniai duomenys rodė, kad apie trečdalis nuteistųjų nori likti įkalinimo įstaigose, nes neturi kur eiti ir bijo išeiti į laisvę. Jie galvoja, kad nemokės ten gyventi. Situacija šiek tiek pradėjo keistis nuo 2021 m. pradžios, bet manau, kad rezultatai bus matomi dar ne taip greitai. Iš savo darbinės praktikos galiu pateikti kelis pavyzdžius, kai nuteistieji grasino pabėgti ar nusižudyti, jei juos paleis į laisvę, taikant lygtinį paleidimą.

Kodėl nuteistieji neturi socialinių įgūdžių – ar jų neįgijo savo šeimose, ar prarado atlikdami bausmes?

Įkalinimo įstaigose yra įvairių nuteistųjų, negalima sakyti, kad visi neturi socialinių  įgūdžių. Iš kai kurių  galima ir pareigūnams pasimokyti. Bet grįžtant prie tų, kurie iš tikrųjų neturi socialinių įgūdžių, tai dauguma iš jų būtų psichinių ar emocinių problemų turintys žmonės, kurie  gyvena kartu su kitais nuteistaisiais ir neretai patiria iš jų psichologinį, fizinį arba seksualinį smurtą. Aišku, kad nuteistieji, atliekantys bausmę kalėjimo režimu, dažnai vienutėje, per dešimt metų praranda motyvaciją ir norą kažką veikti, bet yra ir tokių, kurie kuria nuostabius meninius dirbinius, dalyvauja užsiėmimuose, dirba vietinius darbus.

Ar tiesa, kad kai kurie tik kalėjimuose išmoksta gaminti valgį, pasikloti lovą?

Taip, yra tokių atvejų, kai nuteistieji nemoka ar nenori gaminti valgyti, pasikloti lovą. Kaip jau minėjau, dažniausiai tai būna nuteistieji turintys psichinių problemų, nors, kita vertus, ne visi vyrai ir gyvendami laisvėje gamina valgyti, tvarkosi – jų šeimų tradicijos numato, kad tokius darbus atlieka moterys. Toli gražu ne visi būdami įkalinimo įstaigose nori mokytis tą daryti. Dalyvavimas įstaigos socialinių įgūdžių lavinimo ir  laisvalaikio užimtumuose yra kiekvieno nuteistojo laisvai pasirenkamas dalykas, niekas jų negali priversti, jeigu jie nenori kažkuo užsiimti.

Kiek svarbus bausmes atliekantiems žmonėms ryšys su artimaisiais? Ar tenka padėti atkurti ar palaikyti tuos ryšius?

Kiekvienas atvejis yra individualus, kadangi socialiniams darbuotojams privalu kalbėtis ir nustatyti socialinės pagalbos poreikį 100 procentų visiems nuteistiesiems, kuriems liko nemažiau kaip metai iki bausmės pabaigos arba galimo lygtinio paleidimo pradžios, tad dažniausiai ryšio su artimaisiais atkūrimo klausimas iškyla tik tada, kai asmuo neturi gyvenamosios vietos adreso, į kurį galėtų grįžti. Didžioji dauguma tokių žmonių yra priešiškai nusiteikę giminės atžvilgiu ir net nenori girdėti apie galimo ryšio atkūrimą. Jeigu vis dėlto socialiniam darbuotojui pavyksta gauti nuteistojo leidimą susisiekti su jo giminaičiais, tada neretai paaiškėja, kad jo giminaičiai nieko nenori girdėti apie nuteistąjį. Yra atvejų, kai buvę darbdaviai priima žmogų į darbą ir apgyvendina, o mamos atsisako ryšio su savo vaikais.

Kokia dalis nuteistųjų išeidami į laisvę yra suplanavę, ką veiks, kaip gyvens?

Pastebėjau, kad tarp nuteistųjų, norinčių išeiti taikant lygtinį paleidimą, yra maždaug apie 70 procentų tokių, kurie pristato pažymas apie tai, kad turi adresą, kuriame juos priims gyventi, šiek tiek mažiau turi parūpinę darbdavių pažymas apie darbo vietų suteikimą, bet kai artėja bausmės pabaigos laikas situacija pradeda keistis ir norinčių gauti pagalbą dėl gyvenamosios vietos paieškos ir įdarbinimo daugėja. Vieno nuteistojo paklausus, kas atsitiko, kad jis daug kartų buvo pateikęs pažymas apie tai, kad turi kur išeiti, o bausmės pabaigoje paaiškėjo, kad vis dėlto neturi kur, jis man paatviravo: „Turiu draugų, kurie norėjo padėti išeiti lygtinai, o dabar teks suktis pačiam“.

Kiek svarbu, kaip bausmę atlikusius žmones kiti pasitinka laisvėje?

Vėlgi, kiekvienam nuteistajam gali būti nevienodai svarbu, kaip jį pasitinka laisvėje. Iš savo pastebėjimų galiu pasakyti tik tiek, kad daugumai nuteistųjų giminaičių dažnai būna gėda, kad jų vaikai, broliai sėdi kalėjime. Patys nuteistieji taip pat linkę slėpti savo buvimą įkalinimo įstaigoje. Bendraujant su laisvėje esančiais, atsakingais už antrojo nuteistųjų integracijos etapo vykdymą darbuotojais, gauname informaciją, kad ne visi nuteistieji atvyksta dėl pagalbos, o kurie atvyksta dažnai nori tik piniginės paramos.

Kaip jie dažniausiai įsivaizduoja gyvenimą laisvėje?

Šis klausimas labai įdomus. Būtent jį aš dažnai užduodu nuteistiesiems, tada jie žiūri į mane nepatikliai ir netiki, kad man tai iš tikrųjų rūpi. Tie, kurie daug metų išbuvo įkalinimo įstaigoje, nors ir ne tik tokie, ruošiasi važiuoti į užsienį arba pradėti savo verslą, per kelis mėnesius uždirbti daug pinigų, atsiskaityti su visais antstoliais ir daugiau niekada negrįžti atgal. Kita dalis nuteistųjų pradeda pykti ir vadina mane prokurore, nes užduodu per daug klausimų. Bet juos visus vienija vienas jausmas – baimė dėl ateities, nors jie stengiasi to neparodyti, bet į bausmės pabaigą pradeda keistis jų elgesys, šlubuoti sveikata, jie prašosi būti uždaryti į kameras, net pradeda įstaigoje daryti tyčinius nusižengimus.

Kaip Jūs pati pasirinkote socialinį darbą?

Man labai patinka mokytis ir tobulėti, o socialinio darbuotojo profesija reikalauja mokymosi visą gyvenimą, tad tai būtų pagrindinis kriterijus, lėmęs mano pasirinkimą. Man patinka iššūkiai, dinamika, besikeičianti aplinka, galimybė būti naudinga. Tiesiog esu linkusi suteikti pagalbą.

O kaip ryžotės dirbti įkalinimo įstaigoje?

Gali būti, kad tai nuskambės juokingai, bet esu sprendusi daug įvairių testų dėl charakterio ir tinkamumo tam tikrai profesijai ir kartą gavau rezultatą, kad esu „geraširdis policininkas“. Jeigu rimčiau, mano darbovietės pasirinkimą pakoregavo situacija šalyje dėl Covid-19, siunčiau CV visoms įstaigoms, kurios ieškojo darbuotojų, gavau kvietimą iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl darbo pokalbio.

Esu sąžininga, atvira ir nemėgstu dalyvauti intrigose, tad pradžioje buvau įvertinta kaip netinkama šiam darbui, bet dėl savo charakterio savybių sugebėjau įrodyti, kad galiu dirbti gerai ir dar daugiau. Neslėpsiu, kad socialinio darbuotojo darbo pradžia įkalinimo įstaigoje buvo sunki, nes tokios srities socialinių darbuotojų Lietuvoje iki šiol nebuvo ir aukštosios mokyklos mūsų neruošė tokiam darbui. Viską kas šioje srityje yra sukurta per pastaruosius metus, buvo kurta bandymų keliu.

Ar galite papasakoti savo pirmuosius įspūdžius iš darbo su nuteistaisiais?

Labai gerai atsimenu savo pirmąją dieną įstaigos Pirmojo sektoriaus teritorijoje, jaučiausi kaip tarybinių laikų kalėjime matytame kino filme – visur grotos ir pertvaros, daiktų ir žmonių patikros vietos. Pasisveikinau su nuteistuoju, kuris sėdėjo ant suoliuko, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Kokia jūs šviesi“.

  •  Taip, mano plaukai yra šviesūs, – atsakiau.

– Aš ne apie tai, – nusišypsojo nuteistasis.

Po tokio pokalbio mano nuotaika tapo tikrai geresnė, šviesesnė.

Vėliau dalyvavau užsiėmime, kurį vedė sektoriaus psichologė. Mačiau daug jaunų, gražių, protingų vyrų, kurie nuoširdžiai dalinosi savo mintimis ir įžvalgomis, pagalvojau: „kiek darbingų, galinčių kurti šeimas ir auginti vaikus vyrų sėdi kalėjime“. Aktyviai dalyvavau šiame užsiėmime, kurio pabaigoje iš vieno nuteistojo išgirdau tokius žodžius: „matau, toli eisite“.

Vaikščiodama po teritoriją sutikdavau daug nuteistųjų, kurie šypsojosi ir sveikinosi su manimi. Tik po kelių dienų pradėjau pastebėti, kad tarp pareigūnų ir nuteistųjų vyksta konfliktai, įtampa būna ir tarp nuteistųjų

Taigi pirmieji įspūdžiai ne tokie ir blogi, netgi geresni negu įsidirbus šiame darbe.

O kas suteikia prasmės ar galbūt tą darbą padaro mielesnį?

Prasmę pajuntu, kai dalis paleidžiamų nuteistųjų prieš išvykdami iš sektoriaus užeina atsisveikinti ir padėkoti dėl suteiktos pagalbos. Kai gatvėje sutinku išleistus į atvirąją koloniją ar į pusiaukelės namus, jie visada šypsosi mane pamatę, sustoja, kalbina, teiraujasi kaip man sekasi, dalinasi įspūdžiais iš savo gyvenimo.

Kalėjimų departamento informacija

Profesinė sąjunga: Seimo nariams atvirai apie netinkamai finansuojamą valstybės sienos apsaugos tarnybą

Didžiausios pareigūnus vienijančios Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (toliau – LTPF) sudėtyje esančios Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovai nepramušę Ministrės Pirmininkės patarėjų sienos, opias problemas apie netinkamai finansuojamą valstybės sienos apsaugą, šiandien, kartu su LTPF pirmininke Loreta Soščekiene, pristatė Lietuvos regionų frakcijai Seime.  Artimiausiu metu numatomas susitikimas ir su Darbo partijos frakcijos atstovais Seime.

Prieš savaitę toks susitikimas vyko su Seimo Socialdemokratų frakcija.

Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa teigia, jog susitikinėdama su Seimo nariais siekia, jog būtų pakeistas per siauras supratimas apie nacionalinį saugumą ir gynybos architektūrą, kurio paraštėse atsiduria Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

„Dar kartą norime akcentuoti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnyba karo atveju priklauso  ginkluotosioms pajėgoms ir ja turėtų būti tinkamai pasirūpinta. Apie tai kalbame jau dveji metai, tačiau situacija nesikeičia, nors turėtų keistis, ypač šiandien, realiai matant kylančias grėsmes“, – sakė R.Liepa.

Pasak Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko, džiugu, kad kai kurie Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Kęstutis Vilkauskas, Dovilė Šakalienė, Gintautas Paluckas, Jonas Pinskus, Rita Tamašunienė, Valdemaras Valkiūnas girdi  ir palaiko mus.

„Vis dar tikimės, kad būsime išgirsti ir Vyriausybę suformavusių frakcijų atstovų, o Valstybės sienos apsaugos tarnyba atras savo vietą formuojamoje Nacionalinio saugumo ir gynybos architektūroje. Šiandien išsiuntėme elektroninius laiškus šių frakcijų pirmininkams, viliamės, jog jie suras laiko ir noro susitikti bent jau 30 minučių ir išklausyti, ką norime pasakyti. Tai, ko negalime sakyti viešumoje, bandome atskleisti Seimo frakcijų atstovams. Tačiau Nacionalinė pasienio pareigūnų profesinė sąjunga ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija neleis politikams šios temos užmiršti ar apsimesti, kad jos nėra. Jeigu susitikimai problemų sprendimo neišjudins, pasiliekame teisę apie problemas kalbėti viešai, ginant visuomenės interesą ir mūsų šalies žmonių saugumą“, – sakė Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas.

Dėl galimybės kompensuoti nepanaudotas pasieniečių atostogas VSAT kreipsis į Vidaus reikalų ministeriją

Šiandien po pietų vykusiame Valstybės sienos apsaugos tarnybos Valdymo komiteto posėdyje buvo  svarstomi itin pareigūnams aktualūs klausimai, susiję su nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis, tačiau jokių sprendimų nepriimta.

Valdymo komiteto nariai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai atidžiai išklausė Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos ir Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos siūlymus  kaip spręsti susidariusią situaciją ir kaip kompensuoti pareigūnams atostogas.

Pasak Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko Rimanto Liepos, dėl krizių pareigūnai turi sukaupę labai daug nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų, todėl profesinės sąjungos ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija pasiūlė, jog  už nepanaudotas atostogas pareigūnams būtų galima skirti  pinigines kompensacijas.

„Tai padėtų spręsti problemą, nes kyla daug klausimų kokia tvarka suteikti atostogas, kai jų tiek daug prisikaupė, ir kaip užtikrinti tarnybą. Piniginė kompensacija spręstų šias problemas. Dalies nepanaudotų atostogų pareigūnai galėtų atsisakyti ir gauti kompensaciją. Manome, kad tai visai neblogas variantas būtų tiems, kurie nori kokybiškai pailsėti“, – sakė R.Liepa.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba išklausiusi Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pasiūlymus bei komiteto narių diskusijų, teigė, jog dėl šių siūlymų kreipsis į Vidaus reikalų ministeriją.

Valdymo komitetas spręs kaip kompensuoti nepanaudotas atostogas?

Šiandien po pietų vyks Valstybės sienos apsaugos tarnybos Valdymo komiteto posėdis, kuriame bus svarstomi itin pareigūnams aktualūs klausimai, susiję su nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis.

Šiame posėdyje dalyvaus ir Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa.

Pasak R.Liepos, dėl krizių pareigūnai turi sukaupę labai daug nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų, todėl profesinės sąjungos ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija ketina pasiūlyti, jog  už nepanaudotas atostogas būtų galima gauti pinigines kompensacijas.

„Tai padėtų spręsti problemą, o kaip gi, kokia tvarka suteikti atostogas, kai jų tiek daug prisikaupė, ir kaip užtikrinti tarnybą. Piniginė kompensacija spręstų šias problemas. Dalies nepanaudotų atostogų pareigūnai galėtų atsisakyti ir gauti kompensaciją. Manome, kad tai visai neblogas variantas būtų tiems, kurie nori kokybiškai pailsėti“, – sakė R.Liepa.

Kokie Valdymo komitete bus priimti sprendimai informuosime po posėdžio.

Premjerę patarėjai saugo nuo nepatogios tiesos?

Didžiausios pareigūnus vienijančios Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovai teigia, jog negali prasimušti pro Premjerės Ingridos Šimonytės patarėjų barjerą, kad tiesiogiai Ministrei Pirmininkei galėtų įvardinti grėsmes ir spragas Valstybės sienos apsaugoje.

„Mums, šiuo metu rodoma tik viena kryptis – Vidaus reikalų ministerija, tačiau šia kryptimi jau keliavome. Manome, kad Ministrė Pirmininkė negauna tikslios ir objektyvios informacijos susijusios su Nacionalinio saugumo klausimais ir valstybės sienos apsauga, todėl norime su ja susitikti akis į akį“, – sako Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkės pavaduotojas Rimantas Liepa.

Motyvas, jog susitikti premjerė negali dėl įtemptos darbotvarkės, neįtikino profesinės sąjungos, kuri mano, jog įprastai labai komunikabili ir besidominti įvykiais, betarpiška Premjerė rastų laiko pareigūnams, aišku, jeigu apie norą susitikti ji žinotų.

„Manome, jog Ministrės Pirmininkės kanceliarija nukreipia mus kitur, iš anksto manydama, jog klausimai kuriuos kelsime yra „buitiniai“ – pinigai, aprūpinimas – todėl ir siunčia mus į Vidaus reikalų ministerijos pusę. Bet ten mes jau buvome ne kartą…Informacija, kuria norime pasidalinti su Premjere yra jautri, nes tiesiogiai susijusi su mūsų nacionaliniu saugumu ir pradėjus ją eskaluoti viešojoje erdvėje taptų tikra dovanėle nedraugiškų mums valstybių atitinkamoms institucijoms ir jų žiniasklaidai, – situaciją komentavo LTPF pirmininkės pavaduotojas, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa.

Pasak Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko, ir nors informacija, kuria  pasienio pareigūnai siekia pasidalinti tiesiogiai su Ministre Pirmininke yra labai jautri, susijusi su Nacionaliniu saugumu bei šiuo metu vykstančiai įvykiais, visgi mano, kad jeigu nebus išgirsti, privalės šias problemas įvardinti viešai, kad atsakingi šalies asmenys būtų priversti imtis realių veiksmų, kurie ateityje leistų išvengti tragiškų pasekmių ir beprasmių aukų kilus grėsmėms. 

„Problemos turi būti įvardijamos. Jos jau turėjo būti sprendžiamos arba išspręstos, o mes vis dar trypčiojame vietoje. Ne kartą teko susidurti, kai mūsų keltos problemos, kurioms neteiktas deramas dėmesys, tapo kone visos Europos problema, turiu omenyje migrantų krizę. Taip pat ir kiti klausimai, apie kuriuos kalbėjome. Mes nesiekiame „pasipiarinti“, tačiau kai viešoje erdvėje girdime kalbant apie Nacionalinės gynybos architektūros koncepciją, norime rėkti, kad itin svarbioje nacionalinio saugumo grandinėje Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir vėl buvo pamiršta.“, – teigė R.Liepa.

Anot Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojo Žygimanto Kalpoko,  pikta ir tai, jog per siaurai matoma ir suprantama nacionalinio saugumo koncepcija ir dalis tarnybų atsiduria jos paraštėse. 

„Toks trumparegiškumas apima ne vienos vyriausybės, ir ne vieno Seimo laikotarpį. Tai yra tęstinis laikotarpis, trunkantis daugiau nei dešimtmetį. Ar ir tinkama ginkluote Valstybės sienos apsaugos tarnybą ketinama aprūpinti per dešimtmetį, o gal trisdešimtmetį? Ir tokių problemų apstu, todėl ir prašome audiencijos ne Vidaus reikalų ministrės, ne patarėjų, kanclerių, o Ministrės Pirmininkės, kurią, mūsų nuomone, žūtbūt norima apsaugoti nuo nepatogios tiesos“, – teigė Ž.Kalpokas.

Pasak Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovų, pareigūnai laukia susitikimo ir viliasi, kad po jo pagaliau sulauks konkrečių sprendimų ir valstybės įsipareigojimų Valstybės sienos apsaugos tarnybai, kuri kartu su joje Lietuvai tarnaujančiais pasieniečiais, karo atveju ginkluotųjų pajėgų sudėtyje gintų valstybę ir taptų pirmuoju skydu sulaikančiu agresorių.  

Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija kreipėsi į visas Seimo frakcijas siūlydama joms inicijuoti Nacionalinio susitarimo pasirašymą, kuriuo būtų įsipareigojama tam tikrą sutartą procentų dalį nuo bendro valstybės biudžeto skirti vidaus tarnybai ir taip kartu išspręsti valstybės sienos apsaugos tarnybos integravimą į krašto gynybą.