- info
- 0 Comments
- 1165 Views
Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos, priklausančios Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai, pirmininkas 1991-ųjų sausį buvo jaunas, 25-erių metų vilnietis, kaip ir visi, svajojantis apie nepriklausomą, savarankišką, laisvą Lietuvą.
„Sausio 12-osios vakaras prasidėjo kaip ir keli vakarai prieš tai. Su draugais viešajame transporte ir stotelėse klijavome „atsišaukimus“, vairuotojai tam neprieštaravo, buvo labai geranoriški. Vis tik viduje kirbėjo nerimo jausmas, atrodė, kad laukia kažkas negero“, – prisiminimais dalijasi R. Liepa.
Tą naktį Rimantas su draugais buvo prie televizijos bokšto, tarp sovietinių karių ir tankų.
„Mačiau kaip sovietai nežiūrėdami važiavo tankais ant žmonių, traiškė kelią pastojusius automobilius. Mačiau kaip prie bokšto šaudė koviniais šoviniais, kurie prie pat kojų smigo į žemę. Galop, mačiau nušautus gynėjus, atneštus prie greitosios pagalbos automobilių…“, – atsimena profesinės sąjungos pirmininkas.
Prisiminęs anuometinius įvykius, Rimantas sako, kad žmones vienijo jausmas, jog laukia kova iki pergalės. Nebuvo baimės, vien euforija.
„Atrodė, jog visi jaučia ir supranta – kitos tokios progos gyvenime gali nepasitaikyti“, – sakė R.Liepa.
Euforiją ir džiugesį vėliau, jau paaiškėjus žuvusiųjų skaičiui, keitė slogi nuotaika.
„Piršosi mintis, kiek dar žmonių žus, kol pasieksime tikslą – nepriklausomybę“, – pasakojo R.Liepa.
Būtent sausio įvykiai paskatino Rimantą ieškoti profesijos, kuri kaip galima labiau pasitarnautų Lietuvai. Jis pasirinko pasieniečio kelią. Jau dirbdamas pasienyje (per pučą Sovietų Sąjungoje) tapo ir Seimo rūmų gynėju.
„Žvelgiant atgal į tos nakties įvykius aplanko dvejopi jausmai. Viena, tai stiprus vienybės ir pergalės jausmas, nes mums pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau kita, galvoju apie daugybę bailių ir išdavikų, kurie jau iš anksto buvo pasiruošę pasus, JAV, JK ar Vokietijos vizas, ir pasiplovė iš Lietuvos, kai buvo jai labiausiai reikalingi. O sugrįžo kaip „nugalėtojai“. Tokiems žmonėms niekada nejausiu pagarbos“, – sako R. Liepa.
Įvykiai Ukrainoje, vėliau čia prasidėjęs karas privertė atsigręžti atgal. Tarp 1991 m. metų įvykių Lietuvoje ir dabar Ukrainoje vykstančio karo Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas įžvelgia kelias paraleles. Viena jų – milžiniška žmonių vienybė, kovoje už savo laisvę ir nepriklausomybę.
„Dar neįmanoma nepastebėti, kad į ukrainiečių egzistenciją kėsinasi tas pats agresorius. Kokiais vardais blogį bevadintum, jis vis tiek lieka blogiu… Kaip ir anuomet, kai progresyvus pasaulis rėmė mažą Lietuvą, taip Ukrainos kovą už laisvę remia ir dabar. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei mes, būdami tokie nedideli, sugebėjome duoti atkirtį „imperijai“, tai be jokios abejonės padarys ir Ukraina. Vienareikšmiškai. Tik, deja, pergalės aukos bus gerokai didesnės“, – paraleles vardija profesinės sąjungos pirmininkas.
