- info
- 0 Comments
- 1346 Views
Prie Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) prisijungė dar viena organizacija – Nacionalinė pasienio pareigūnų profesinė sąjunga ir taip sustiprino pasienio pareigūnų atstovavimą. Jos pirmininkas Rimantas Liepa, pasienyje dirbantis dar nuo 1991-ųjų, neabejoja, kad pasienio pareigūno profesija itin įdomi ir vertinga. Dėl to pasieniečiams būtina užtikrinti geras sąlygas, kad jie galėtų tinkamai atlikti savo darbą ir paversti ją patrauklia karjerą besirenkantiems jaunuoliams. Čia profesinės sąjungos gali suvaidinti reikšmingą vaidmenį.
Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vyresnysis specialistas, dirbantis Tarptautiniame Vilniaus oro uoste ir vadovaujantis vienai iš pamainų, bei svarbiausia – profsąjungietis iš pašaukimo pasakoja mums apie prisijungimo prie LTPF kelią, prioritetinius veiklos tikslus bei atskleidžia požiūrį į lyderystę. Smagaus skaitymo!
***
Kaipgi patekote į LTPF? Anksčiau priklausėte kitai organizacijai.
Buvau ir būsiu profsąjungietis iš pašaukimo. Man ši veikla itin įdomi. Pasienio profsąjungų judėjime esu nuo jo ištakų Lietuvoje – prisidėjau prie Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos kūrimo (LPPPS) Iš pradžių priklausėme Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui – NPPSS. LPPPS buvau vicepirmininku ir tarybos nariu ir daug metų, mano akimis, viskas veikė neblogai. Deja, prieš kelerius metus situacija pasikeitė. Tiek man, tiek kitiems nariams vis dažniau kildavo klausimų dėl organizacinės veiklos, finansų skaidrumo. Pirmiausia atsirado klaustukų dėl LPPPS, kuriai irgi pirmininkavo Vladimir Banel, lėšų, bet tada su LPPPS tarybos narių palaikymu pavyko tai suvaldyti. Vėliau išaiškėjo, kad visame NPPSS lėšos naudojamos neaišku kam ir jų nuolat trūksta. Kadangi profsąjungos į NPPSS sąskaitą sunešdavo apie 60-70% savo biudžeto, surenkamo iš nario mokesčio, tai sukėlė didelį nepasitenkinimą. Kai ėmėmė reikalauti tiesių atsakymų – NPPSS atsirado trintis su vadovu. Prieš išeidamas iš Susivienijimo, pirmininkui Banel oficialiai pateikiau klausimus dėl nerimą keliančių dalykų, bet atsakymų į juos nesulaukiau.
Geri lyderiai, gebantys derėtis, spręsti problemas, sudaro didelę dalį profesinės sąjungos sėkmės. Vis dėlto, jei jie užsižaidžia savo sėkme, lyderystė organizacijoje tampa diktatūra. Blogai, kai žmogus ima jaustis nepakeičiamu, pačiu protingiausiu, kai sugalvoja, kad jo sprendimai neginčytini. Būtent taip dabar ir yra NPPSS. Dar blogiau, kai profsąjunginę veiklą nustelbia noras politikuoti. Pavyzdžiui, Banel profsąjungos vardu ėmė deklaruoti paramą atskiriems politikams. Vienu metu jis net tapo ministro Lino Kukuraičio patarėju, nors LPPPS tarybos leidimo nebuvo gavęs. Be to, ėmė kištis į kitų profesinių sąjungų vidaus valdymą ir neteisėtai priėmė sprendimą įteisinti tiesioginę narystę NPPSS.
Netikiu nepakeičiamais lyderiais ir manau, kad tai nėra gerai organizacijai, ypač tokiai – kaip profesinės sąjungos. Dėl to savo įstatuose nustatėme, kad profesinei sąjungai gali būti vadovaujama tik vieną penkerių metų kadenciją iš eilės. Taip sveikiau organizacijai – tuomet atstovaujamai bendruomenei suteikiama galimybė palyginti vadovų darbą ir patiems daryti išvadas, kurio darbas atneša daugiau naudos. Profesinės sąjungos – ne verslo organizacijos, čia žmonių nuomonė, jų pasirinkimas ir rūpestis jų gerove – svarbiausi dalykai.
O kodėl LTPF? Jos pirmininkę Loretą Soščekienę pažinojau seniai kaip organizacijos partnerės, taip pat atstovaujančios pareigūnų interesams, pirmininkę. Dažnokai tekdavo susitikti dėl bendrų reikalų, mačiau LTPF priklausančių organizacijų veiklą ir rezultatus. Juolab, kad nuo NPPSS nutarė atsiskirti ir prie LTPF prisijungti policijos ir ikiteisminių tyrimų įstaigų pareigūnų profesinės sąjungos. Irgi taip apsisprendėme. LTPF aišku, kiek ir už ką mokama bei kokias paslaugas gauni. Taip pat tie mokesčiai adekvatūs ir neprasilenkia su sveiku protu kaip NPPSS.
Maža organizacija neturi didelės įtakos ir vienai sudėtingiau atstovauti pareigūnams – geriau suvienyti jėgas, reikšti vieningą požiūrį ir atstovauti dideliam narių skaičiui. Tada ir galimybės visai kitos.
Ko tikitės iš LTPF?
Norime supratimo ir palaikymo – ypač pradžioje. Naujoji organizacija registruota tik kovą ir kol kas jungiame virš trijų dešimčių narių (nors neseniai V. Banel melagingai žiniasklaidoje pateikė, kad mūsų vos 13). Dėl to, iškilus sudėtingai problemai, tikimės pagalbos, konsultacijos.
Kokia Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinė sąjungos struktūra?
Pirmininkas turi du pavaduotojus ir veikia taryba. Pastarąją sudaro 7 nariai (pirmininkas ir pavaduotojai jai priklauso). Pavaduotojas Žygimantas Kalpokas turėtų būti atsakingas už vidinę ir išorinę organizacijos komunikaciją, o Jolita Večkienė dirbs su organizavimu, narių pritraukimu.
Kaip stengsitės pritraukti žmonių?
Manyčiau, kad stojimas į profesinę sąjungą pirmiausia turėtų būti paties žmogaus apsisprendimas, suprantant, kokią naudą teikia profsąjungos. Vis tik, taip, turime planų, kurių nesugebėjome įgyvendinti ankstesnėje organizacijoje. Pavyzdžiui, sumažinome profesinės sąjungos nario mokestį. Dažniausiai mokamas 1 proc. nuo atlyginimo neatskaičiavus mokesčių, bet mes renkame 1 proc. nuo to, ką pareigūnas gauna „į rankas“. Taip realus mokestis sumažėja 25-30 proc.
Paskaičiavome, kad bent kitus penkerius metus neplanuojame mokamų pareigybių, t. y. visa komanda dirbs visuomeniniais pagrindais. Kol neišsipildė svajonės, kad mūsų profsąjunga vienys šimtus ar net tūkstančius žmonių, galime sau tai leisti. Bet kuriuo atveju mokamas atlyginimas laisvo laiko neprideda: jei turi tris laisvas valandas, tai jas ir turėsi, nesvarbu, ar moka, ar ne.
Bet didesnis nario mokestis leistų organizacijai samdytis daugiau specialistų.
Tiesa. Jei taps sudėtinga aprėpti, galvosime ir tarsimės su mūsų bendruomene. Noriu iškart pabrėžti, kad mūsų profesinėje sąjungoje sprendimai niekada nebus priimami vienašališkai. Bet kuriuo atveju, kuo bus daugiau pareigūnų, net sumažinus nario mokestį, pajamų bus daugiau. Be to, juk esame didesnės organizacijos dalis, tad kartais galime prašyti pagalbos iš LTPF specialistų. Galbūt vertėtų apmąstyti modelį, kad ne patiems samdyti savo organizacijai, tarkime, teisininką, bet prisidėti išlaikant LTPF specialistą.
Palyginus su kitų pareigūnų situacija, pasienyje tokių aštrių bėdų nėra. Kokia čia paslaptis?
Sakyčiau, kad naujas Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovas su profesinėmis sąjungomis elgiasi normaliai ir nekyla tokių konfliktinių situacijų, kurios supriešintų abi puses. Taip, ginčytinų klausimų yra, bet jie išsprendžiami (deja, anksčiau pats LPPPS su V. Banel ne visada atstovaudavo tinkamai). Tai rodo pakankamą tiek vadovo, tiek profesinių sąjungų gebėjimą derėtis ir rasti kompromisą. Juk ir vieni, ir kiti turėtų siekti, kad pasienio pareigūnas būtų saugus ir gyventų oriai. Juk darbas sudėtingas ir be galo svarbus: pasienio pareigūnai atsakingi už valstybės pamatą – valstybės sienas, taip pat – Europos Sąjungos išorines sienas. Norime, kad į sienos apsaugos pareigūnus žiūrėtų kaip į žmones, ant kurių pečių uždėta didžiulė našta ir kurių darbas svarbus kiekvienam.
Į kokių problemų sprendimą ketinate labiausiai koncentruotis?
Atlyginimas visada yra svarbus – juk tai apsprendžia, kaip gyvename. Nepakankamas finansavimas – viena iš priežasčių, kodėl jaučiamas nuolatinis pareigūnų trūkumas VSAT. Taip, materialinė bazė gerėja, technologijos kompensuoja dalį trūkstamų žmonių, bet šito nepakanka. Yra sričių, kur be žmogaus – niekaip. Kai pareigūnų trūksta – atsiranda didelio krūvio problemos. Taip pat po atliktos valstybės sienos apsaugos pertvarkos jau pamatėme klaidų, kurias reikia analizuoti ir taisyti. Mūsų pareiga skatinti VSAT nelaukti ir negaištant imtis iškilusių problemų sprendimo. Labai svarbu, kad šiuose procesuose pasienio pareigūnų balsas būtų girdimas.
Matau bėdą, kad dalis svarbių sprendimų vis dar priimami kabinetuose ir neatsižvelgiama į praktikų, kitaip tariant, su konkrečiomis situacijomis ir problemomis kasdien susiduriančių pareigūnų nuomone. Imkime kad ir paprastus dalykus: pasienio patikros punktus, žaliąją juostą, schemas – su tuo pasienio pareigūnai susiduria kasdien, tad klauskite jų, kaip pagerinti situaciją. Nėra taip, kad kažkas veiks puikiai vien dėl to, kad kažkur kitur pasiteisino. Kiekvienai valstybei reikia būtent jai pritaikytų sprendimų.
Užsiminėte apie neseniai įgyvendintą pertvarką ir jau spėjusias iškilti problemas. Vienas iš pareigūnų kartojamų minusų – dalies aukštų pareigybių naikinimas, kas daliai sumažino motyvaciją tobulėti, nes sumažėjo galimybių kilti karjeros laiptais. Kaip vertinate situaciją?
Nuo 1991 m. patyriau kokias penkias reorganizacijas. Sakiau, susiklijuosiu visus atleidimo lapelius į vieną vietą ir pasikabinsiu kaip paveikslą (dažniausiai per pertvarkas gaudavai atleidimo lapelį ir tada vėl priimdavo į darbą).
Ši, kaip ir visos kitos pertvarkos, turi privalumų ir trūkumų. Sakyčiau, vis tik pliusai nusveria minusus. Pavyzdžiui, pasienyje kartodavome tarsi anekdotą, kad „transporto viršininkas vaikščioja kaip pulkininkas leitenantas“. Sutikite nelogiška, kai žmogus neturi nieko bendro su sienos apsauga, bet vis tiek turi gana aukštą karinį laipsnį. Manau, tai likę dar nuo sovietinių laikų: jei tai – karinis dalinys, visi yra karininkai. Nesvarbu, ar su laipsniu, ar be, daug darbų galima vienodai gerai dirbti.
Sutinku, drastiškas žingsnis: panaikinta daug karinių etatų – daug kas tapo civiliais, vis dėlto, mano nuomone, valdininkų buvo per daug. Gal kai kam toks pokytis skausmingas, gal perspektyvūs žmonės turėjo lūkesčių pakilti karjeros laiptais, bet šį klausimą judinti reikėjo. Tokiai drastiškai pertvarkai įgyvendinti reikėjo ryžto – juk ant popieriaus pasekmės gali atrodyti vienaip, o paaiškėja, kad realybė visai kitokia… Jau dabar matome, kad yra padaryta klaidų – kalbėsimės su vadovybe, bandysime gerinti situaciją. Jei iš pradžių neatkreips dėmesio, belsimės dar kartą. Ir dar kartą. Kiek reikės. Anksčiau ar vėliau mūsų balsą išgirs.
Dėkui už pokalbį ir linkime sėkmės darbuose.
LTPF informacija