- info
- 0 Comments
- 915 Views
Gintarė Anužytė – Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos Oro uosto užkardos skyriaus pirmininkė mano, jog svarbiausia – žmonių ryšys su žmonėmis.
„Pati profesinės sąjungos nare tapau dėl to, kad kartu dirbo Profesinės sąjungos pirmininkas Rimantas Liepa. Man buvo svarbu, kad galiu klausti visko, kas susiję su tarnyba, ir gauti atsakymus, nuoširdus bendravimas, pagarba ir dėmesys. Būtent tai ir lėmė, kad vos tapusi pasieniete, iškart tapau ir profesinės sąjungos nare. Ir ne bet kokios. Tik vėliau pradėjau domėtis, kad yra ir kitų profesinių sąjungų, kokie skirtumai, koks požiūris į narį, koks bendravimas, mokestis ir kt.“, – sakė G.Anužytė.
Anot Oro uosto užkardos skyriaus pirmininkės, daugumai pareigūnų, kaip ir jai, dar besimokančiai aukštojoje mokykloje, svarbios ir profsąjungos nariams suteikiamos papildomos garantijos – mokymosi atostogos, dienos savanorystei ir sveikatinimuisi bei papildomos atostogų dienos.
„Bet visa tai pirmoje vietoje tol, kol tu tampi profsąjungos nariu. Po to norisi ne tik visų šių gėrybių, bet ir pagarbos, dėmesio, galimybės konsultuotis, atidos. Todėl džiaugiuosi savo tuomet aklu, bet teisingu profesinės sąjungos pasirinkimu. Nacionalinėje pasienio pareigūnų profesinėje sąjungoje gaunu viską, ko reikia, kad po tarnybos neskaudėtų galvos dėl papildomų rūpesčių ir neatsakytų klausimų“, – sakė Gintarė.
O tų klausimų dirbant, anot Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos Oro uosto užkardos skyriaus pirmininkės, visada apstu.
„Keičiasi teisinė bazė, kyla darbinių ginčytinų situacijų. Galimybė kreiptis į teisininkus ir sulaukti atsakymų į ne vienam pareigūnui kylančius klausimus – padeda neišsibalansuoti ir neklausyti nepagrįstų gandų. Yra klausimas – bus ir atsakymas“, – dalijasi patirtimi Gintarė.
Anot profesinės sąjungos atstovės, kai kurių kolegų argumentai, kad dalyvauti profsąjunginėje veikloje nėra reikalo, nes neaktualu, ir jiems niekada neprireiks jokios teisinės pagalbos, dažniausiai sukelia šypsnį.
„Niekada nesakyk niekada, nes visko nutinka visiems, net tokiems savimi labiausiai pasitikintiems. Ir tos situacijos būna netikėtos, kartais pačios kvailiausios situacijos, kuriose be kvalifikuotos teisininko pagalbos niekaip neapsieisi. Profsąjungos nariai žino, kur kreiptis tokiais atvejais, o kitiems tenka rinktis – samdytis teisininką ar bandyti kapstytis pačiam. Po tokių atvejų dažnam nebelieka klausimo, kodėl verta būti profesinės sąjungos nariu ir kodėl tai, ką sumoki kaip profsąjungos nario mokestį tikrai grįžta tau“, – šypsosi Gintarė.
Gintarei tapus Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos Oro uosto užkardos skyriaus pirmininke niekas nepasikeitė, tik kolegų klausimų ji sulaukia daugiau nei anksčiau.
„Kartą pagalvojau, o kur jie kreipdavosi anksčiau? Tiesa, buvo Rimantas, jis ir atsakinėdavo. Charizmatiškas profesinės sąjungos pirmininkas gebėjo net sudėtingose situacijose ne tik palaikyti kolegas, bet ir draugiškai pajuokaudamas išsklaidyti nereikalingą įtampą, o dabar, kai jis išėjo iš tarnybos, kolegų klausimai keliauja man. Stengiuosi daug bendrauti ir nenuvilti pareigūnų“, – kalbėjo G.Anužytė.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos pastaruoju metu užduoda kolegos Gintarei – dėl naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto.
„Jį priėmus jau keli kolegos paliko tarnybą. O dabar ore kybantis klausimas, kodėl naujajame statute nustatyta, kad pareigūnas butpinigius gali gauti tik 5 metus per visą tarnybą. Su tokiu atlygiu, kokį gauna pasienietis, pradiniam įnašui bankui už butą neįmanoma sukaupti per 5 metus, todėl dauguma ir priversti nuomotis. Jei iš tiesų ši nuostata nesikeis, pasieniečiams, gaunantiems 1000 eurų nuomotis būstą taps misija neįmanoma. Ką jau kalbėti apie dirbančius ir gyvenančius didmiesčiuose“, – sakė G.Anužytė.
